Mintys iš Paulo Coelho ,,Veronika ryžtasi mirti"

* Niekas šiame gyvenime nevyksta atsitiktinai.
* -Nenorite sužinoti apie savo būklę?
- Aš žinau, kokia ji,- atsakė Veronika. - Ir ne iš to, ką jūs matote, žiūrėdama į mano kūną, o iš to, kas vyksta mano sieloje.
* Tai nutikti galėjo tik man. Paprastai žmonės miršta būtent tą dieną, kai mano, jog nieku gyvu nemirs.
* Pamišėlis- tai asmuo, gyvenantis savo pasaulyje.
* Tikroji meilė ilgainiui keičiasi, auga ir randa naujų išraiškos būdų.
* Išmoko atseikėti vyrams tikslų malonumo saiką - nei daugiau, nei mažiau - tik tiek, kiek reikia. Niekam nejautė neapykantos, nes tai būtų reiškę reaguoti, kovoti su priešu, o paskui dėl to susilaukti nenumatytų pasekmių, pavyzdžiui, keršto.
Kai galiausiai pasiekė beveik visko, ko troško gyvenime, pamatė, kad jos egzistencija neturi prasmės, nes visos dienos panašios viena į kitą. Ir nusprendė mirti.
* - Tiksliai. Šį kartą atsakysiu be apgavysčių: pamišimas- tai negalėjimas perduoti savo minčių. Lyg būtum atsidūręs svetimame krašte: viską matai, supranti, kas dedasi aplinkui, bet neįstengi susikalbėti ir gauti pagalbos, nes nemoki kalbos, kuria čia šnekama.
- Visi tai esame patyrę.
Visi, vienaip ar kitaip, esame pamišę.
* - Dėl to ir verkiu,- tarė Veronika. - Gerdama tabletes norėjau nužudyti kai ką, ko nekenčiau. Nežinojau, kad manyje yra ir kitų Veronikų, kurias mokėčiau mylėti.
- Kas skatina žmogų nekęsti savęs paties?
- Galbūt bailumas. Arba amžina baimė suklysti, padaryti ne taip, kaip kiti viliasi. Prieš keletą minučių buvau linksma, užmiršau, kad esu pasmerkta mirti. Kai supratau savo padėtį, išsigandau.
* Privalau kontroliuoti save. Esu žmogus, kuris iki galo įvykdo, ką užsibrėžęs.
* Meilė, kuri nieko nereikalavo mainais, sužadino jai kaltės jausmą, norą pateisinti jos viltis. net jeigu tai reiškė atsisakyti visko, ko troško sau pačiai. Tai buvo meilė, metų metus mėginusi nuo jos slėpti pasaulio iššūkius ir sugedimą - nesuvokdama, jog vieną dieną ji tai supras ir nežinos, kaip nuo jų apsiginti.
* Kuo daugiau žmonės turi galimybių būti laimingi, tuo jie nelaimingesni.
* Veronika pastūmė salės duris, priėjusi prie pianino pakėlė jo dangtį ir iš visų jėgų trenkė rankomis per klavišus. Tuščioje salėje nuaidėjo beprotiškas, nedarnus, erzinantis akordas, atsimušė į sienas ir grįžo į jos ausis spigiu garsu, kuris, rodės, išplėš jos sielą. Bet tą akimirką tai buvo geriausias jos sielos paveikslas.
Ji vėl ėmė daužyti rankomis klavišus, ir vėl į visas puses pažiro disonuojantys garsai.
,,Aš beprotė. Galiu taip elgtis. Galiu nekęsti ir galiu daužyti pianiną. Nuo kada protiniai ligoniai moka groti natas derama tvarka?"
Trenkė šitaip per klavišus vieną, du, dešimt, dvidešimt kartų - ir kiekvieną sykį jos neapykanta, rodės, mąžta, kol visiškai pranyko.
* Veronika nuo vaikystės žinojo, koks tikrasis jos pašaukimas: būti pianiste!
Tai pajuto po pirmos pamokos, būdama dvylikos metų. Mokytoja taip pat pastebėjo jos talentą ir skatino ją tapti profesionale. Bet kai - laiminga, jog laimėjo konkursą, - pasakė motinai, kad viską mes ir laiką skirs tik pianinui, ši meiliai pažvelgė į ją ir atsakė:
- Niekas, mano mieloji, neužsidirba pragyvenimui skambindamas pianinu.
- Bet liepėte man mokytis!
- Vien tam, kad išsivystytų tavo meniniai gabumai. Vyrai tai vertina, ir tu galėsi pasižymėti per šventes. Užmiršk pianiną ir mokykis advokatūros, tai ateities profesija.
Veronika padarė, kaip prašė motina, įsitikinusi, jog ši turi pakankamai patirties, kad suprastų kas tai yra tikrovė. Baigė mokyklą, įstojo į teisės fakultetą, gavo diplomą su gerais pažymiais - bet terado darbą bibliotekoje.
,,Turėjau būti labiau pamišusi." Tačiau - kaip tikriausiai atsitinka daugumai žmonių - tai suprato per vėlai.
* Jei vieną gražią dieną galėsiu iš čia išeiti, leisiu sau būti pamišusiai, nes patys pamišę yra visi - ir didžiausi pamišėliai tie, kurie nesižino esą pamišę, nes tik kartoja, ką jiems liepia kiti.
* Liaukitės visą laiką maniusi, kad varžote savo artimą, jam trukdote! Jei žmonėms nepatiks, jie pasiskųs! O jeigu neišdrįs, tai jų problema!
* Nepainiokite beprotystės su savikontrolės praradimu.
* Taip privalu elgtis ir jums; būkite pamišę, bet elkitės kaip normalūs žmonės. Išdrįskite būti kitoniški, bet išmokite nepatraukti dėmesio.
* Aš - tai, kas esu, o ne tai, ką iš jūsų padarė.
* Būki versmė, kuri liejasi per kraštus, o ne kūdra su amžinai tuo pačiu vandeniu.